Kai buvau mažytė, mėgdavau užsiropšti ant palangės ir priglaudusi savo mažą nosytę prie lango stebėti praeivius, kurie judėdavo tai į kairę, tai į dešinę, o prasidėjus lietui sukruzdavo lyg dideliam skruzdėlyne ir pasileisdavo bėgti. Mamytė nusijuokdavo: ko jie bijo, juk ne cukriniai, neištirps..Taip išsėdėti galėdavau valandų valandas, nė nepajudėdama..man tiesiog būdavo taip gera. Žvelgi į žydrą dangų, žalią žolę, saulės apšviestus namų stogus, sklendžiančius ore paukščius..ir tau rodos, kad viskas šiam pasaulyje įmanoma..gali drąsiai svajoti ir tikėti viskuo.. Ramybė. Įsitaisai ant palangės, apsikabini kelius ir.. Metai bėgo, palangė darėsi vis mažesnė ir siauresnė (juk ji neaugo kartu su manimi).. bet įprotis sustoti čia ir prisėsti išliko. Žvelgi pro langą, vaizdas lyg ir tas pats - tie patys kažkur skubantys žmonės, tie patys stogai, lyg ir lietus tas pats, tik žmogus sėdintis ant palangės lyg kitas..supratęs, kad pasaulyje įmanoma ne viskas, svajoti reikia atsargiai, o ir tikėti galima ne viskuo.. Ramybė būna ne amžina. Visiems ateina laikas užaugti. Tik aš nenoriu savos palangės išaugti. Vis tiek įsitaisau ant palangės, apsikabinu kelius ir..
1 Comment
|
Categories
All
AuthorJausminga.kaprizinga.romantiška.trapi.moteriška Archives
April 2017
|