noriu namo...
kvailai skamba tokie žodžiai, kai sėdi namuose... bet aš sakydama "noriu namo", noriu kažko ne taip paprastai įžvelgiamo.. noriu šilumos.. noriu šypsenų..noriu apkabinimų... noriu būti nebeviena.. (tai irgi kvailai skamba, kai įsigilini, nes vis dėl to aplink mane sukasi daugybė nuostabių žmonių, bet tai ne tai...) noriu... turbūt aš per daug "išpindėjau".. ir galų gale dabar jau noriu per daug... o gal paprasčiausiai noriu pabūti viena... turbūt... turbūt noriu trumpam išnykt... kaip kažkur kažkada rašiau apie save... "megstu sedėti naktimis ant palangės, galvoti ir svajoti.. būti atitrūkus nuo žemės paviršiaus..nieko nematyti ir būti nematoma....ir tiesiog gyventi..ir..Šypsotis... nors niekas ir nesupranta kodėl.." galbūt noriu būtent to... nes jau nebepamenu kada tai turėjau... dabar proga į viską spjaut ir sau pasidovanoti pamirštų pomėgių mėgavimosi akimirkas... ir viskas vėl bus taip pat gražu... berašydama sugalvojau ko ištikrųjų noriu... noriu.. noriu atsisėst ten kur ne kiekvienas eina... ir pasišnekėt su žmogum taip, kad pokalbis būtų toks pats malonus kaip tyla...
1 Comment
Kai buvau mažytė, mėgdavau užsiropšti ant palangės ir priglaudusi savo mažą nosytę prie lango stebėti praeivius, kurie judėdavo tai į kairę, tai į dešinę, o prasidėjus lietui sukruzdavo lyg dideliam skruzdėlyne ir pasileisdavo bėgti. Mamytė nusijuokdavo: ko jie bijo, juk ne cukriniai, neištirps..Taip išsėdėti galėdavau valandų valandas, nė nepajudėdama..man tiesiog būdavo taip gera. Žvelgi į žydrą dangų, žalią žolę, saulės apšviestus namų stogus, sklendžiančius ore paukščius..ir tau rodos, kad viskas šiam pasaulyje įmanoma..gali drąsiai svajoti ir tikėti viskuo.. Ramybė. Įsitaisai ant palangės, apsikabini kelius ir.. Metai bėgo, palangė darėsi vis mažesnė ir siauresnė (juk ji neaugo kartu su manimi).. bet įprotis sustoti čia ir prisėsti išliko. Žvelgi pro langą, vaizdas lyg ir tas pats - tie patys kažkur skubantys žmonės, tie patys stogai, lyg ir lietus tas pats, tik žmogus sėdintis ant palangės lyg kitas..supratęs, kad pasaulyje įmanoma ne viskas, svajoti reikia atsargiai, o ir tikėti galima ne viskuo.. Ramybė būna ne amžina. Visiems ateina laikas užaugti. Tik aš nenoriu savos palangės išaugti. Vis tiek įsitaisau ant palangės, apsikabinu kelius ir.. |
Categories
All
AuthorJausminga.kaprizinga.romantiška.trapi.moteriška Archives
April 2017
|