Nejučia pradedam trečią kelionės dieną. Prabundame ryte, greitai susiruošiame, lagaminai supakuoti iš vakaro, tad nereikia skubėti, lėkti. Pastatome su Vikte lagaminus prie durų, kad papusryčiavus beliktų tik pravert duris, čiupti juos ir leistis į kelią. Šiandien mūsų laukia 766 km lėktuvu ir saulėtasis Šiaurės Kipras.
Pakylame į viešbučio Grand Unal 7 aukšto restoranėlį, pro kurio langus vienoje pusėje jaukiai matosi uostas, kitoje skubantys Stanbulo senamiesčio gatvėmis žmonės. Pusryčiaujančias randame Sigitą ir Jurgitą. Kažkur atskirai sėdi Ovidijus, kuris greit pabaigia apelsinų sultis ir dingsta koridoriaus vingiuotais laiptais. Su merginomis pasišnekučiuojame, pasidžiaugiame kelionės įspžūdžiais, prisimename ir nusprendžiame, kad jau metas judėti. Keliaudamos iki savų kambarių dar prisimename vakarykštį incidentą lifte, kai po pirties, visi susigaubę rankšluosčiais, išraudusiais nukaitusiai veidais kilome liftu į savo kambarius. Liftukas toks mažiukas, telpa gal du žmonės ir porą lagaminų juose. Įlipam su Jurgita, liftas ima kilti ir staiga Jurgita man sako, "ei, o kam tu paspaudiai "loby", gi mums nereik į registratūros aukštą. Mes gi 4-5 aukšte gyvenam" "Aš nespaudžiau", vos spėju atsakyti ir "din din", sustojame nuliniame aukšte..matosi, kaip artėja ranka prie grūdinto stiklo lifto rankenos.. susigūžiam, liftas prasiveria ir mes nejaukiai sakome "hi..".. ten stovintis turkas išrausta, pasimeta ir uždaro duris.. pakylame toliau.. Tikriausiai tai buvo labiausiai nejaukus mūsų susitikimas ir trumpiausias pokalbis su vietiniais gyventojais :) Pasiekiame savo kambarį, raktas įsmunka į durų spyną, bet nė krust.. nesisuka nei pirmyn, nei atgal. Velnias, užstrigo. Nelabai turime tam laiko, juk turime išvykti už 5 min. Svarbus laikas būnant Stanbule, nes čia ne Vilniaus kamščiai. Su mašina gali tekti važiuoti visą amžinybę. Nepasimetame. Viktė lieka rakinti durų, aš inirtingai beldžiu į šalia mūsų įsikūrusio Ovidijaus duris. Paprašau padėti Viktei, o pati skuodžiu laiptais žemyn į viešbučio priimamąjį. Čia mūsų gidui ir Jean'ui pranešu, kad vėluosime mažiausiai 5 min, nes neatrakiname durų, o personalas lekia mums į pagalbą. Viktė juokiasi, "o su tavimi pasirodo pavojinga gyventi".. "Taip, taip. aš traukiu nuotykius", šmaikštauju ir aš. Atgauname lagaminus, lekiam kaip patrakę iki autobusiuko, susimetam daiktus ir pajudam. Ka-a-a-a-mščiai to-o-o-okie.. bet mes ramiai dairomės pro langus, apžiūrinėjam Stanbulo gatves, aptarinėjam ką matom, fotografuojame pro langus. Sustojame išgerti kavos, pasivaikščioti trumpai po miestą, pasėdėti krantinėje. Laikas praskrieja akimirksiu. Metas judėti toliau. Valanda.. jau valanda kaip važiuojame, o dar iki oro uosto toli. Pradedam suvokti, kad vėluosim.. Sigita neramiai žvilgčioja į laikrodį ir skaičiuoja laiką iki "check in" pabaigos. Atvykstame į oro uostą likus iki "check in" pabaigos 15 min. Bėgte per muitines, skanerius.. ir staiga suvokiam, kad prie "check in" langelio maždaug 2 val. laukimo verta eilė. Pamanysite, kad akyse šmėžuoja nerimas? Visai ne. Per šias dienas įsitikinome, kad su BoTours bėdų nėra. Perplanuos, sustyguos, pasirūpins viskuo - tu tik ramiai mėgaujies poilsiu. Tad ir čia, stovim sau, akim klapsim ir laukiam, kas bus toliau. Žiūrėk jau moja gidas. Rado, kas mus atskirai priims, užregistruos kaip grupę žmonių. Tik greit pasus surinko, bilietus atspausdino, bagažą ant vieno žmogaus suregistravo ir VISKAS. Lėktuvas kyla, visi smagiai klegame. Tiesa, sėdime atskirai. Aš šią akimirką ir rašau blog'ą. Turiu pripažinti, kad tai daryti per Nokia Lumia telefoną gana smagus iššūkis. Mmmm.. Turkish Airlines stiuardesė atneša skanų maisto rinkinuką ir vyno.. nepykit, trumpam dingstu :) Nusileidžiame, mus pasitinka jauki šypsena ir.. sulaužytas Jurgitos bagažas. Oro uoste matyt jis skrydi aptūrėjo ir nusileidimas nebuvo toks švelnus, kaip mūsiškis. Sigita nuramina, paaiškindama, kad Turkish Airlines niekada nepalieka tokių atvejų ramiai. Tereikia nukeliauti iki "pamesto/dingusio bagažo" skyriaus ir užpildyti formą. Tuomet personalas apžiūri lagaminą ir jį pakeičia kitu. Tau telieka persimesti daiktus iš vieno lagamino į kitą ir keliauti toliau. Reikėjo pamatyti Jurgitos veido išraišką, kai jos senutėlaitis, viduje iškleręs ir senokas lagaminas, buvo pakeistas naujutėlaičiu, kokybišku ir gan brangiu nauju lagaminu. Paliekame oro uostą su šypsena. Keliaujame keliais automobiliais. Staiga suvokiu, kad važiuojame ne ta kelio puse. Kažkaip nejauku pasidaro kas kart, kai tik priešais pamatome artėjančią mašiną. Nereikėtų stebėtis, juk kažkada Kipras buvo Didžiosios Britanijos kolonija. Vietovės fantastiškai gražios. Nežinau, net su kuo palyginti, nei tai safaris, nei tai lygumos. Namukai, medžiai, augalai. Viskas puiku. Laikas kelyje praskrieja akimirksiu, nors keliaujame iki Salamis Bay Conti viešbučio apie valandą laiko. Atvykome. Pasakiškai gražu, jūra-a-a-a. Kas mane pažįstate, puikiai žinote.. palieku jus ir dingstu pakrante.. Grįžtu į viešbuty. Šį kart gyvename dviviečiuose kambariuose po vieną. Erdvu, jauku, romantiška, o vaizdas pro langą - jūra, skėtukai, pakrantė tęsiasi begalybę.. bet dabar ne apie tai. Tik pravėrusi duris ir spėjusi įstatyti praėjimo kortelę į šviesos jungiklį, išgirstu Viktės spygtelėjimą ir gretimo kambario, kuriame gyvena Ovidijus, durų trinktelėjimą. Atšoku atgal į koridorių.. Viktė krizena, "Ovidijus, nuogas duris praverė. Klausė, ar ateisim kortom palošt". Man nė nespėjus suvokti, kas įvyko, manojo kambario durys trinktelėjo prieš pat nosį.. hm, raktas tai viduj :) sėdžiu sau ant kilimo ir juokiuosi, "ot praradimas, nei tai Ovidijų nuogą mačiau, nei tai į kambarį patekti galiu dabar". Išlenda Ovidijus, nesupranta, kas nutiko.. o aš žiūriu, žiūriu, su rūbais stovi. Ahh, koks nusivylimas.. Ovidijus juokiasi, "žinai, antras kartas jau, tai tampa taisykle". Na tikrai, per tą pačia dieną du kart likt už durų - smagus nuotykis. Bet man juokinga, juoktis nesustodama galiu šiandien. Skambiname kambarių tarnybai. Mane vėl vaduoja personalas. Šiandienai gana - metas smagiems atradimams ir nuotykiams Turkiškojoje Kipro dalyje.. ............. Velnias.. užtikote mane netikėtai, prie to-o-o-o-okios saldumynų lėkštės.. gėda :) Salamis Bay Conti viešbutis be galo lepina savo gyventojus kas dien keisdamas maisto įvairovę ir suteikdamas galimybę išragauti visą turkiško maisto asortimentą.. Čia mes kas dien sprendėme dilemą, kaip pabandyti visko..nesprogstant. Čia ir gimę frazė "pabadausim, kai sugrįšim", pakeitusi frazę "pamiegosim, kai numirsim" :) Skanaus!
0 Comments
Leave a Reply. |
Categories
All
Authorjausminga.kaprizinga.romantiška.trapi.moteriška Archives |