Metas susipažinti su kelionės Stanbulas-Šiaurės Kipras dalyviais ir pagrindiniais mano pasakojimų herojais. Taigi..
Palinkėjimas BoTours agentūrai ir jos keliautojams: "Tegul visos grupės būna viena už kitą šmaikštenės, linksmesnės ir pasiruošusios užkariauti pasaulį. Lai visos grupės būna toookios nuostabios kaip pirmoji!" Palinkėjimas blogo skaitytojams: "keliaukite su Bo Tours ir patirkite, ką reiškia atostogos be rūpesčių!"
Palinkėjimas BoTours agentūrai ir jos keliautojams: "Manau, kad „Bo Tours“ rado gerą nišą, linkiu jiems sėkmės, o jų klientams - tokios nerealios kompanijos, su kokia keliavau aš." Palinkėjimas blogo skaitytojams: "Sandros tinklaraščio skaitytojams, jei dar to nepadarė, linkiu išeiti iš savo komforto zonos, spjauti į lankstinukus su žydra jūra ir pasidairyti nuotykių bei laimės ten, kur ne blizgantys fasadai slepia didžiausius turtus."
"Bo Tours agentūrai linkiu: toliau plėstis ir augti, "užkariauti" Turkiją ir Kiprą su lietuviais turistais, tada imtis plačiau... aš jus rekomenduosiu... dėkui už puikiai praleistą laiką, tikrai seniai nebuvau, taip švelniai tariant 'atsijungęs'... kas buvo, tas žino mano tuometines anglų kalbos žinias (žiūr. 'padėklas'). Šaunuoliai!! Tešekiur ederim !"
3 Comments
Sesta/septinta diena - Paskutine diena Siaures Kipre, po vidurnakcio Stanbulas ir kelione namo5/12/2014 Gegužės 11d., sekmadienis, paskutinis rytas Šiaurės Kipre, lauke +23
Gegužės 11d. rytas.. Sunkiausias prasibudinimas iš visų.. Jei ne grojantis seifas, kažin ar būtume prabudusios iš vis. Bet viskas nuo pradžių.. Lova dar niekad nebuvo tokia patogi, o patalai minkšti minkšti, rodos skęstum debesyse. Jau saulė kutena žandukus, bet keltis nesinori. Staiga pasigirsta muzika iš niekur, kaip vėliau paaiškėja iš mūsų kambaryje stovinčio mini seifo, kur laikome vertingus daiktus, dokumentus kelionės metu. Abi su Sigita ignoruojame šį garsą pirmas 15 sekundžių, bet staiga susivokiam, kad "čia pas mus". Dar po 3 sekundžių suvokiu, kad "gi čia mano darbinis telefonas kaukia žadintuvo rėžimu ir migruoja vibruodamas po seifą kaip tankas ". Per miegus judu į kitą kambario galą ir klausiu Sigitos , "o seifas su kodu ar atrakintas"? Sigita sako, " tssshhhh, miegam!". Šiaip taip randu seifą, kodus, matyt ir žadintuvą išjungių, kaip nebepamenu, nes sekantis vaizdinys jau buvo po pusvalandžio, kaip guliu lovoj, girdžiu bėgantį dušą, atsisuku pažvelgt į gretimą lovą, bet ten lyg miega Sigita.. Ignoruoju, miegu toliau. Dar po 10 min. girdžiu plaukų džiovintuvą, bet vaizdas atsisukus tas pats - miega Sigita. Klausimas, kas yra mūsų duše? Pašoku staiga lovoje.. Čia tik patalynės siluetas.. Sigtos nebėra.. Merginos iš gretimo kambario, Jurgita ir Viktė pasakoja kitą istoriją. Viktė žvelgdama į patalus, atvirkščiai jau manė 6 ryto, kad Jurgitos nėra.. ši taip gerai buvo susiliejusi su patalais ir "įsmigusi" mieguj į lovą. Susiruošiame pusryčiauti. Viskas vyksta šiandien tarsi sulėtintam filme. Prie pusryčių stalo nerandame nei vieno savo kelionės dalyvio.. hmm.. Neįprasta. Buvau pratus ateiti viena iš paskutiniųjų, nes nemėgstu pusryčiauti, tad mieliau ilgiau pasnausdavau. Bet čia rasdavau jau visus nubudusius ir susirinkusius. O šiandien su Sigita sėdime vienos. Pasitikrinam laikrodžius, 9:40. Išvykti į kalnus tarėmės 10val. Tad ramiai įsitaisom ant saulutės prie lango, kur vienoje pusėje matome kalnus, kitoje golfo aikštynai ir jūra, ir renkamės pusryčius. Šiandien esame Korineum miestelyje, tad ir pusryčius pasirenkame jų tradicinius: kiaušinis virtas, sūriai 3 rūšių, skrudinta duona, keptas sūris, švieži agurkai ir pomidorai, riešutinis sviestas, Kanup sirupas, kelių rūšių uogų džemas ir aišku šviežiai spaustos apelsinų sultys bei kava. Aptarnaujantis personalas niekur šiandien taip pat neskuba, tad vėluojame į išvykimo vietą 20 min. Pusryčiauti baigiame, kai pasirodo Ovidijus ir sako, kad visi jau pasiruošę. Pasirodo keliauninkai šiandien "skip'ino" pusryčius ir miegojo iki paskutinės akimirkos. Suvirstam visi į autobusiuką. Rūta sugeba taip bumbtelt galvą lipdama, kad net mašina sudreba. Laime kraujo nėra. Šiandien išjudame be gido ir Jean'o. Mat Kipre motinos diena švenčiama savatę vėliau nei mes esame pratę, tad visi pas mamas. Visų veidai užmiegoti.. panašu, kad "selfie'učių" šiandien nebus! Nuo savo nuostabios Korineum rezidencijos keliaujame į kalnus gal pusvalanduką, kol pasiekiame St.Hilarion Kalesi (pilį kalnuose, tarsi įaugusią į uolas). Vaizdas neįprastai nuostabus. Kopiame kalnu ir bandome pasiekti aukščiausią pilies bokštą. Pilis manoma, kad pastatyta 7-10 amžiuje. "Tai bent paklaida, tik pora šimtmečių", juokiames. Ne be taip juokinga pasidaro, kai Viktei nuo kopimo ima drebėt kojos. Nejuokai keliauti į 732m auktštį virš jūros lygio ir paskui atgal.. Su basutėm.. Niekas nesakė, kad teks kopinėti. Gidas mums žaviai tik mostelėjo ranka kuria kryptim eiti, pats nekopė. Dabar suprantam kodėl. :) Pilį ir jos apylinkes gan greitai apžiūrime. Nesiliauja diskusijos, juokas.. Nuo jūros lygio matavimo dienovidiniais iki vėjo krypties nustatymo spjaudant ant piršto ir keliant į orą.. Kompanija išties nereali. Atkartoti dialogų tiesiog neįmanoma (reiktų ne tik garsą, bet ir vaizdą įrašinėti), bet kasdien supranti, kad daugiausiai dirbę raumenys yra žandenos, plyštančios juokais. Norėtusi išsaugoti šią emociją užfiksuotą amžinai, tik nežinau kaip tai sudėti į tekstą. Keliaujame toliau į Girne Kalesi, taip ją vadina kipriečiai. Tai Kyrenia pilis. Iš šios vietovės labiausiai įsiminė senoviniai laivo "griaučiai", pilyje laikomi atskiroje patalpoje su atitinkamu slėgiu ir temperatūra, o mums rodomi per stiklinę atytvarą. Šiandien visi pavargę, tad išlaikyti mūsų dėmesį sunku. Patys greit prabėgame viską ir juokdamiesi vis sakome "go go go". Atsiduriame prieplaukoje. Čia saulėta, šilta, visur staliukai, tuntai laivų, kviečiančių plaukti į jūrą, panardyti. Pakeleiviai išalkę. Metas pietų. Atvykstame pietų į Patina. Įsitaisome lauke. Išalkę prisisakome tiek maisto, kad net baisu. Čia "gimsta" nuotrauka su mano nėštukės pilvu. Panašu, kad mūsų posakis "Badausim, kai grįšim" įgauna labai rimtą prasmę ir pagrindą. "Įsiridenam" į autobusiuką ir laimingi važiuojame atgal į viešbutį apturėti "siesta time", kitaip tariant pietų pokaitukui prigulsime. Tik atvykus, visi neria į kambarius miegoti, susitariame susitikti vestibiulija po 1val ir 20min, tai yra 17val. Vienintelis didvyriškai laikosi Ovidijus ir paneria ne lovon, o į baseiną. Pramerkiame akis su Sigita jau po 19val. Laikas susidėlioti daiktus.. ir žinoma susirasti kolegas. Šiek tiek graužia sąžinę, kad pramiegojom, bet kaip vėliau paaiškėjo, 17val vestibiulija nepasirodė niekas. Visi grožio miegu mėgavosi daug ilgiau. Po jo, kas bilijardą sužaidė, kas iki jūros ėjo, kas golfo aikštyno teritoriją apžiūrėjo, o kas turėjo šiuolaikinę Romeo ir Džuljetos inscenizaciją (istorijos dalyviai ją vadino pagalvių mūšių, bet nuotraukos biloja ką kitą). Beje, kaip paaiškėjo vėliau, apeiti mūsų viešbutuko valdas trunka gerą valandą. Tikrai nuostabi vieta su golfo aikštynais, teniso kortais, spa centru, sporto sale, baseinais lauke, terasomis, kambariais puikia įrengtuose mūriniuose kotedžiukuose, bilijardu ir kitomis pramogomis. Po taip vadinamo "lasvo laiko (free time)", susirenkame 20val vakarienės. Paskutinė vakarienė kartu, dar niekas nenorime namo. Visi paskendę telefonuose, wifi, nuotraukose, įspūdžiuose.. tik mūsų kelionės dalyvių suprantamuose juokuose, kurie nesiliauja ir nesensta visos kelionės metu. Taip prasėdime beveik iki 23val. Pamažu visi išsiskirsto po kambarius, turime laiko iki 1:30. Oro uoste turime buti vėliausiai 3val., kad spėtume praeiti "check in". Rašau šios dienos naujienas būtent šią akimirką, laukdama budinančio skambučio, kad jau metas keliauti. Sulaukiau.. Labai greitai pratesiu pasakojimą jau jį pabaigdama iš Lietuvos. Gegužės 12d., jau gerokai po vidurnakčio, du skrydžiai: Šiaurės Kipras-Stanbulas, Stanbulas-Vilnius 1val. nakties pasigirsta skambučiai kambariuose. Pakėlus ragelį išgirstu raginimą keltis. Prižadinu Sigitą. Girdžiu telefonus skambant ir kituose kambariuose, girdisi kaip ilgai niekas nekelia ragelių. Prabėgu per kambarius visus žadindama beldimu į duris ir įsitikindama, kad jau niekas nemiega. Susirenkame daiktus, padarome "check out" ir judama lyg mašinos. Mus pasitinka mūsų smagiausias vairuotojas. Mašinoje iš pradžių būna tylu, visi nurime, keista negirdėti juoko. Vairuotojas paleidžia mums gerai žinomas melodijas, atliekamas kalnų skūdučiais.. Riedame į oro uostą. Apylinkės naktį atrodo dar žaviau. Vis labiau artėjant oro uostą, atgija mūsų "radijas" (Jurgita ir Ovidijus). Kelias tuščias, mašinų ne daug, pasiekiame oro uostą per valandą. Atsisveikiname su vairuotoju, metas pradėti kelionę namo. Oro uoste beveik tuščia, tad muitines, pasų kontrolės postus ir daiktų skanerius praeiname labai greitai. Ilgiau užtrunkame prie "check in" į lėktuvą. Visi čia dirba tarsi atbulomis rankomis, bet labai smagu stebėti. Nusprendžiame nepajudėti iš vietos, kol prie mūsų akių nesužymės bagažo. kelionės pabaigoje netekti lagaminų su lauktuvėmis nesinorėtų. Spėjame pasidairyti po mažutėlį Duty free skyrelį ir ateina laikas skrydžiui. Lėktuvas milžiniškas, skrisime apie valandą, o jame turime kiekvienoje sėdyje instaliuotą mini televizoriuką su liečiamu ekranu. Labai greit įsitaisau, išsirenku filmą su mėgstamiausiu ir man gražiausiu aktoriumi ir skrendu :) Turkish Airlines kaip visada pasirūpina mūsų skrandukais - sumuštinukai, sultys, vanduo, kava. Labai greitai pasiekiame Stanbulą. Stanbulo oro uostas nepalyginamai didesnis už Vilniaus.. Ir tai labai gerai, nes jame praleisime apie 4 val. laukdami sekančio skrydžio į Vilnių, t.y. namo. Čia labai daug Duty free parduotuvėlių. O mergaitės, pamačiau Victoria secret.. sorriukas, bet bėgu. :) Štai aš ir lėktuve, pakeliui namo. Šis kiek mažesnis, bet patogus. Įsitaisau žiūrėti lėktuve rodomą filmą, skrisime apie 2,5val. Visi tarpais pasnaudžiam, tarpais filmą pažiūrime, atkeliauja maistukas..žiūrėk čia jau ir nusileidimas. Visi už rankinio bagažo ir "go-go-go" tekini namo. Oro uoste prie muitinės eilutės. Sustojame eilėje, skirtoje LR piliečiams.. išskyrus Ovidijų. Jis nė nepajuto skirtumo stovėdamas tarp kitataučių :) merginos juokiasi - "Pavyko išsaugoti Ovidijaus nekaltybė, bet panašu, kad Kipre jis prarado savo pilietybę" :) chi, chi, chi.. jis dar šito negirdėjo.. paskaitys blog'ą, kiek nustebs :) Registruotas bagažas jau irgi rankose.. visi išeiname pro vartus, apsikabiname, atsibučiuojame ir pasižadame artimiausiu metu susitikti nuotraukų peržiūrai ir smagiam prisiminimų aptarimui. Be galo jūsų trūks.. palaikom ryšį! Jūsų, S. Namai, lova, miegas.. Ryt atgal į darbus.. Pabudimas.. :) poilsio jau beveik pakanka, saulutė pro užuolaidas budina šiltais spinduliais. Labai greit priprantu prie kasdienio vaizdo pro langą - jūra, saulė, žydintis landšaftas. GERA!
Yprastinė rytinė rūtina - dušas, maikutė, šortukai ir pusryčiai pajūryje. Čia jau jaukiai ant saulutės įsitaisę bendrakeleiviai šildo skruostukus, pildo skrandukus ir grožisi stulbinančiai žydru vandens gėliu. Šiandien keliausime apžiūrėti Šiaurės Kipro apylinkių, kolonų, buvusiu rūmų, amfiteatro, kilmingųjų SPA senovėje ir dar daug nuostabių istorinių vietovių. Kadangi mano telefonas lieka viešbutyje krautis, tiesioginė transliacija vakare virs trumpu "šiandien atlikta" sąrašėliu". Linkėjimai. Bėgu ! ---------------------------------------------- Štai jau ir vakaras. Diena buvo nuostabi. Visi jau lyg rudnosiukai, kai kas su angeliškomis strazdanėlėmis! Džiaugiuosi į kelią įsidėjusi saulės kremą ir nepamiršusi naudoti, kas 3-4 valandas. Taigi, žadėtieji mūsų dienos pasiekimai:
Laukia sunkus prabudimas! Labanakt. Jūsų, S. Ketvirtos dienos rytas buvo kupinas saulės, puikios nuotaikos .. prabusti 5 žvaigždučių viešbutyje, kai pro langą matai jūra - fantastiškas jausmas. O tai, kad tavęs apačioje pakrantėje laukia naujieji draugai, smagiai įsitaisę ant saulutės su ką tik pagamintais pusryčiais, ryte skintais vaisiais ir žinoma klegantys apie vakarykščius nuotykius.. tarsi dieną pradėtum rojuje.
Šiandien keliausime apžiūrėti Šiaurės Kipro apylinkių, BoTours vakar vakare mums nupasakojo planą A, esant geram orui, ir planą B, jei nebūtų saulėta. Abu variantai atrodė jaudinantys ir žadėjo daug naujų įspūdžių, nuotykių, akimirkų, vertų fotoaparato blyksnių. Oras puikus, vadinasi planas A. Pajudame su mūsų smagiuoju vairuotoju ir išradingu gidu šiek tiek po 9val. Pakeliui į vieną iš lankytinų vietų, gidas papasakoja anekdotą, kurį prisiminė pamatęs reklamą "7up". Nepykit tiek, kas nesuprantate angliškai, bet išvertus nebeskamba. "Once upon a time Snow white and 7 draws went to the beach. Snow white wanted to try water of the sea, to get in and enjoy a swim. So she asked to close the eyes while she will get into water. She said: "don't look back until you will hear me jump in a water". They turned around, Snow white took all the clothes and.. here from nowhere appeared a frog and jumped in a water, before Snow white did. Guess what?.. Drawers turned around.. and here how happened "7 up"". Štai tada aš supratau, kad turkai nėra nei tai labai koncervatyvūs, nei tai labai .. kaip čia pasakyt.. "davatkiški". Anekdotų tą dieną buvo ir daugiau :) Atvykome į pirmąją vietą "Bazylica of Ay.Trias", arba tai kas iš jos per tiek šimtmečių beliko. Nežinau kodėl, bet man čia buvo jaukiai gera, nepaaiškinamai maloni aura, karma ar dar kaip tai pavadinti. Tos mozaikos, kolonos, pasakojamos istorijos apie tai, kas čia, kada ir kodėl vyko. Viskas atrodė taip įspūdinga. čia keturlapis dobilėlis iš širdelių sudėliotas, o čia žiūrėk ir mūsų "flip flop" šlepetės, kurias puolėme matuotis, atvaizduotos. Prie vartelių mus pasitiko vietiniai šių vietų gyventojai, vaišindami mus jų skintais mažyčiais geltonais vaisiais. Toks sultingumas, saldumas, nieko panašaus nebuvau ragavusi iki šiol. Neslėpsiu, vaisių kauliukai parkeliavo kartu su manimi rankinėje.. Kas žino, gal mano balkonėlyje išdygs koks gražus medelis :) Visų dėmesį prie įejimo patraukę keistas augalas, savo vaisiais panašus į pomidorą. Bet teritoriją saugantis darbuotojas, mums paaiškino, kad čia Australiškas melionas, kažkada parsivežtas iš kelionės.. Pasirodo, rankinėje kauliukus parsivežti mėgstu ne tik aš.. palengvėja. Nebesijaučiu keistuole :) Keliaujame toliau. Artėjant prie nacionalinio parko, kelyje pasirodo miela asilų šeimyna. Tiesiog skersai pastoja kelia ir nori bendrauti. Visi išlipamen. Negali likti abejingas šiam grožiui. Šiaurės Kipras vis labiau ima stebinti savo nepaliesta gamta. Dabar ima viduje kirbėti mintis, kad kai mums ryte sakė, kad keliausime į "Turtle beach (Vėžlių paplūdimį)", išties galime išvysti vėžlių. Bet grįžkime prie asilų šeimynos.. Keista, jie visai manęs nesibaido, kaip tik jaukiai uostinėja ir leidžiasi glostomi, fotografuojami. Hmm.. juokaujame, kad matyt aš tikriausiai traukiu asilus :) Fotoaparatai pleška čik čik, o aš mėgaujuosi šia nekalta draugyste su gyvaja gamta.. fotoaparato paimti į rankas tą akimirką nė nesinorėjo. O vėliau pasirodė, kad Jean'as jau juo smagiai gaudė mano akimirkas ir pažintį su keturkojais. Gidas skatina grįšti į autobusiuką ir keliauti toliau, nes mūsų laukia vienuolynas. Pasakiškai graži vieta šalia uolų. Neatsispyrėme pagundai ne tik apylinkes apžiūrėti, bet ir uolomis palaipioti. Viktė, net sugebėjo fotoaparato dangtelį pamesti.. nejučia užfiksavau tą akimirką ir keliuatojų emocijas. Pati ryžaus lipti ant uolų, norėjos pamatyti vandenį, pasidaryti porą romantiškų kadrų pursluose.. juk taip dažnai su baltu pavydu į tokias nuotraukas žiūriu iš draugų kelionių albumų. Noriu ir aš! Įveikiu baimę. Palieku fotoaparatą pakrantėje Jean'ui ir ropsčiuos akmenais. Širdis tuksena, adrenalinas nešioja kraują po visą kūną..šiandien tikriausiai nebereiks kavos ir nieko stipriau :) Iš čia keliaujame apžiūrėti keletos viešbučių, kuriuos prašo įvertinti mūsų kelionių organizatoriai. Vietos tikrai puikios, visos tokios skirtingos. Šiaurės Kipre gali rasti ir vietų, kur gyvensi nameliuose netolies jūros, bet galėsi medituoti, nes aplink nebus įkyrių akių, svetimų žmonių - tik tu ir gamta. Ir jei nori šurmulio, gali rasti ir tokį viešbutį pajūryje, kur linksmybės, baseinas, vakarėliai iki paryčių. Nori patirti istorinius vingius - pilna vietovių, kurias verta aplankyt, pamatyt, išgirst vietinių istorijas, gidų pasakojimus. Viskas, ko reikia, ko nori, kas rūpi. Pasiekiame ir Vėžlių paplūdimį. Nuostabaus grožio vieta..o maistas čia. Mmmm.. nesu valgiusi skaniau ruošto maisto. Čia paragavome ir turkų gerimo - rakės. Čia sutikau ir tą, kuris suvirpino mano širdį, palietė sielą..bet apie tai pasilieku sau. O Sigitai dėkojui už užfiksuotas akimirkas, kurios žvelgiant į nuotraukas, man visad primins apie tą ryšį ir užgimusią draugystę. Keliaujame toliau. kol kelią pastoja avys. Taip žavu, jas gano mažučiai jauni piemenaičiai. Kaip iš mūsų vaikystės pasakų. Su drožta lazdele, veja jas, gena nuo kelio, o mes kantriai laukiam ir su smalsumu stebim. Ima lyti, vasariškai, jaukiai, šiltai ir trumpai. Nes vos pasiekiame kitą vietą, čia jau šviečia saulė. Apžiūrime dar keletą vietų, kur BoTours ketina vežti jus :) negaliu atskleisti, kur.. tegul tai lieka jums malonia staigmena. Pasakysiu tik tiek, kad verta! Ir grįžtame į viešbutį. Maloniai nuvargę ir kupini kelionės įspūdžių.. susitariame apačioje susitikti po valandos - mūsų laukia skani vakarienė, vynas, jūros ošimas.. o vėliau šokiai prie baseino iki paryčių. Visiems pamoju ir jau tyliai svajoju apie dušą..durų kortelė brūkšt, šviesos jungiklis klikt ir nuostaba.. kažkas kambaryje paliko gėlių. Pievos kvapas, paprstumas, romantika.. Pasakojimą pabaigsiu čia.. nes ne viskas turi pavirsti į raštą, norisi kažką pasilikti sau. Su kiekviena diena vis labiau suprantu, kad reiktų ne rašyti, bet filmuoti - tai ką matai, ką girdi, ką patiri. Iki rytojaus. Jūsų, S. Nejučia pradedam trečią kelionės dieną. Prabundame ryte, greitai susiruošiame, lagaminai supakuoti iš vakaro, tad nereikia skubėti, lėkti. Pastatome su Vikte lagaminus prie durų, kad papusryčiavus beliktų tik pravert duris, čiupti juos ir leistis į kelią. Šiandien mūsų laukia 766 km lėktuvu ir saulėtasis Šiaurės Kipras.
Pakylame į viešbučio Grand Unal 7 aukšto restoranėlį, pro kurio langus vienoje pusėje jaukiai matosi uostas, kitoje skubantys Stanbulo senamiesčio gatvėmis žmonės. Pusryčiaujančias randame Sigitą ir Jurgitą. Kažkur atskirai sėdi Ovidijus, kuris greit pabaigia apelsinų sultis ir dingsta koridoriaus vingiuotais laiptais. Su merginomis pasišnekučiuojame, pasidžiaugiame kelionės įspžūdžiais, prisimename ir nusprendžiame, kad jau metas judėti. Keliaudamos iki savų kambarių dar prisimename vakarykštį incidentą lifte, kai po pirties, visi susigaubę rankšluosčiais, išraudusiais nukaitusiai veidais kilome liftu į savo kambarius. Liftukas toks mažiukas, telpa gal du žmonės ir porą lagaminų juose. Įlipam su Jurgita, liftas ima kilti ir staiga Jurgita man sako, "ei, o kam tu paspaudiai "loby", gi mums nereik į registratūros aukštą. Mes gi 4-5 aukšte gyvenam" "Aš nespaudžiau", vos spėju atsakyti ir "din din", sustojame nuliniame aukšte..matosi, kaip artėja ranka prie grūdinto stiklo lifto rankenos.. susigūžiam, liftas prasiveria ir mes nejaukiai sakome "hi..".. ten stovintis turkas išrausta, pasimeta ir uždaro duris.. pakylame toliau.. Tikriausiai tai buvo labiausiai nejaukus mūsų susitikimas ir trumpiausias pokalbis su vietiniais gyventojais :) Pasiekiame savo kambarį, raktas įsmunka į durų spyną, bet nė krust.. nesisuka nei pirmyn, nei atgal. Velnias, užstrigo. Nelabai turime tam laiko, juk turime išvykti už 5 min. Svarbus laikas būnant Stanbule, nes čia ne Vilniaus kamščiai. Su mašina gali tekti važiuoti visą amžinybę. Nepasimetame. Viktė lieka rakinti durų, aš inirtingai beldžiu į šalia mūsų įsikūrusio Ovidijaus duris. Paprašau padėti Viktei, o pati skuodžiu laiptais žemyn į viešbučio priimamąjį. Čia mūsų gidui ir Jean'ui pranešu, kad vėluosime mažiausiai 5 min, nes neatrakiname durų, o personalas lekia mums į pagalbą. Viktė juokiasi, "o su tavimi pasirodo pavojinga gyventi".. "Taip, taip. aš traukiu nuotykius", šmaikštauju ir aš. Atgauname lagaminus, lekiam kaip patrakę iki autobusiuko, susimetam daiktus ir pajudam. Ka-a-a-a-mščiai to-o-o-okie.. bet mes ramiai dairomės pro langus, apžiūrinėjam Stanbulo gatves, aptarinėjam ką matom, fotografuojame pro langus. Sustojame išgerti kavos, pasivaikščioti trumpai po miestą, pasėdėti krantinėje. Laikas praskrieja akimirksiu. Metas judėti toliau. Valanda.. jau valanda kaip važiuojame, o dar iki oro uosto toli. Pradedam suvokti, kad vėluosim.. Sigita neramiai žvilgčioja į laikrodį ir skaičiuoja laiką iki "check in" pabaigos. Atvykstame į oro uostą likus iki "check in" pabaigos 15 min. Bėgte per muitines, skanerius.. ir staiga suvokiam, kad prie "check in" langelio maždaug 2 val. laukimo verta eilė. Pamanysite, kad akyse šmėžuoja nerimas? Visai ne. Per šias dienas įsitikinome, kad su BoTours bėdų nėra. Perplanuos, sustyguos, pasirūpins viskuo - tu tik ramiai mėgaujies poilsiu. Tad ir čia, stovim sau, akim klapsim ir laukiam, kas bus toliau. Žiūrėk jau moja gidas. Rado, kas mus atskirai priims, užregistruos kaip grupę žmonių. Tik greit pasus surinko, bilietus atspausdino, bagažą ant vieno žmogaus suregistravo ir VISKAS. Lėktuvas kyla, visi smagiai klegame. Tiesa, sėdime atskirai. Aš šią akimirką ir rašau blog'ą. Turiu pripažinti, kad tai daryti per Nokia Lumia telefoną gana smagus iššūkis. Mmmm.. Turkish Airlines stiuardesė atneša skanų maisto rinkinuką ir vyno.. nepykit, trumpam dingstu :) Nusileidžiame, mus pasitinka jauki šypsena ir.. sulaužytas Jurgitos bagažas. Oro uoste matyt jis skrydi aptūrėjo ir nusileidimas nebuvo toks švelnus, kaip mūsiškis. Sigita nuramina, paaiškindama, kad Turkish Airlines niekada nepalieka tokių atvejų ramiai. Tereikia nukeliauti iki "pamesto/dingusio bagažo" skyriaus ir užpildyti formą. Tuomet personalas apžiūri lagaminą ir jį pakeičia kitu. Tau telieka persimesti daiktus iš vieno lagamino į kitą ir keliauti toliau. Reikėjo pamatyti Jurgitos veido išraišką, kai jos senutėlaitis, viduje iškleręs ir senokas lagaminas, buvo pakeistas naujutėlaičiu, kokybišku ir gan brangiu nauju lagaminu. Paliekame oro uostą su šypsena. Keliaujame keliais automobiliais. Staiga suvokiu, kad važiuojame ne ta kelio puse. Kažkaip nejauku pasidaro kas kart, kai tik priešais pamatome artėjančią mašiną. Nereikėtų stebėtis, juk kažkada Kipras buvo Didžiosios Britanijos kolonija. Vietovės fantastiškai gražios. Nežinau, net su kuo palyginti, nei tai safaris, nei tai lygumos. Namukai, medžiai, augalai. Viskas puiku. Laikas kelyje praskrieja akimirksiu, nors keliaujame iki Salamis Bay Conti viešbučio apie valandą laiko. Atvykome. Pasakiškai gražu, jūra-a-a-a. Kas mane pažįstate, puikiai žinote.. palieku jus ir dingstu pakrante.. Grįžtu į viešbuty. Šį kart gyvename dviviečiuose kambariuose po vieną. Erdvu, jauku, romantiška, o vaizdas pro langą - jūra, skėtukai, pakrantė tęsiasi begalybę.. bet dabar ne apie tai. Tik pravėrusi duris ir spėjusi įstatyti praėjimo kortelę į šviesos jungiklį, išgirstu Viktės spygtelėjimą ir gretimo kambario, kuriame gyvena Ovidijus, durų trinktelėjimą. Atšoku atgal į koridorių.. Viktė krizena, "Ovidijus, nuogas duris praverė. Klausė, ar ateisim kortom palošt". Man nė nespėjus suvokti, kas įvyko, manojo kambario durys trinktelėjo prieš pat nosį.. hm, raktas tai viduj :) sėdžiu sau ant kilimo ir juokiuosi, "ot praradimas, nei tai Ovidijų nuogą mačiau, nei tai į kambarį patekti galiu dabar". Išlenda Ovidijus, nesupranta, kas nutiko.. o aš žiūriu, žiūriu, su rūbais stovi. Ahh, koks nusivylimas.. Ovidijus juokiasi, "žinai, antras kartas jau, tai tampa taisykle". Na tikrai, per tą pačia dieną du kart likt už durų - smagus nuotykis. Bet man juokinga, juoktis nesustodama galiu šiandien. Skambiname kambarių tarnybai. Mane vėl vaduoja personalas. Šiandienai gana - metas smagiems atradimams ir nuotykiams Turkiškojoje Kipro dalyje.. ............. Velnias.. užtikote mane netikėtai, prie to-o-o-o-okios saldumynų lėkštės.. gėda :) Salamis Bay Conti viešbutis be galo lepina savo gyventojus kas dien keisdamas maisto įvairovę ir suteikdamas galimybę išragauti visą turkiško maisto asortimentą.. Čia mes kas dien sprendėme dilemą, kaip pabandyti visko..nesprogstant. Čia ir gimę frazė "pabadausim, kai sugrįšim", pakeitusi frazę "pamiegosim, kai numirsim" :) Skanaus! |
Categories
All
Authorjausminga.kaprizinga.romantiška.trapi.moteriška Archives |