Metas susipažinti su kelionės Stanbulas-Šiaurės Kipras dalyviais ir pagrindiniais mano pasakojimų herojais. Taigi..
Palinkėjimas BoTours agentūrai ir jos keliautojams: "Tegul visos grupės būna viena už kitą šmaikštenės, linksmesnės ir pasiruošusios užkariauti pasaulį. Lai visos grupės būna toookios nuostabios kaip pirmoji!" Palinkėjimas blogo skaitytojams: "keliaukite su Bo Tours ir patirkite, ką reiškia atostogos be rūpesčių!"
Palinkėjimas BoTours agentūrai ir jos keliautojams: "Manau, kad „Bo Tours“ rado gerą nišą, linkiu jiems sėkmės, o jų klientams - tokios nerealios kompanijos, su kokia keliavau aš." Palinkėjimas blogo skaitytojams: "Sandros tinklaraščio skaitytojams, jei dar to nepadarė, linkiu išeiti iš savo komforto zonos, spjauti į lankstinukus su žydra jūra ir pasidairyti nuotykių bei laimės ten, kur ne blizgantys fasadai slepia didžiausius turtus."
"Bo Tours agentūrai linkiu: toliau plėstis ir augti, "užkariauti" Turkiją ir Kiprą su lietuviais turistais, tada imtis plačiau... aš jus rekomenduosiu... dėkui už puikiai praleistą laiką, tikrai seniai nebuvau, taip švelniai tariant 'atsijungęs'... kas buvo, tas žino mano tuometines anglų kalbos žinias (žiūr. 'padėklas'). Šaunuoliai!! Tešekiur ederim !"
3 Comments
Paruošimas:
Baklažanus suvynioti į foliją ir kepti orkaitėje (~200°C) 1 valandą. Iškepus išvynioti ir palikti ataušti. Nulupti odelę, kiek pasmulkinti ir sudėti į dubenį. Sudėti trintą česnaką, tahini, supilti citrinos sultis, alyvuogių aliejų. Įberti druskos, pipirų ir viską sutrinti trintuve (blenderiu). Skaniausia valgyti su pitos duonele bei rytietiškomis marinuotomis daržovėmis. Skanaus! Sesta/septinta diena - Paskutine diena Siaures Kipre, po vidurnakcio Stanbulas ir kelione namo5/12/2014 Gegužės 11d., sekmadienis, paskutinis rytas Šiaurės Kipre, lauke +23
Gegužės 11d. rytas.. Sunkiausias prasibudinimas iš visų.. Jei ne grojantis seifas, kažin ar būtume prabudusios iš vis. Bet viskas nuo pradžių.. Lova dar niekad nebuvo tokia patogi, o patalai minkšti minkšti, rodos skęstum debesyse. Jau saulė kutena žandukus, bet keltis nesinori. Staiga pasigirsta muzika iš niekur, kaip vėliau paaiškėja iš mūsų kambaryje stovinčio mini seifo, kur laikome vertingus daiktus, dokumentus kelionės metu. Abi su Sigita ignoruojame šį garsą pirmas 15 sekundžių, bet staiga susivokiam, kad "čia pas mus". Dar po 3 sekundžių suvokiu, kad "gi čia mano darbinis telefonas kaukia žadintuvo rėžimu ir migruoja vibruodamas po seifą kaip tankas ". Per miegus judu į kitą kambario galą ir klausiu Sigitos , "o seifas su kodu ar atrakintas"? Sigita sako, " tssshhhh, miegam!". Šiaip taip randu seifą, kodus, matyt ir žadintuvą išjungių, kaip nebepamenu, nes sekantis vaizdinys jau buvo po pusvalandžio, kaip guliu lovoj, girdžiu bėgantį dušą, atsisuku pažvelgt į gretimą lovą, bet ten lyg miega Sigita.. Ignoruoju, miegu toliau. Dar po 10 min. girdžiu plaukų džiovintuvą, bet vaizdas atsisukus tas pats - miega Sigita. Klausimas, kas yra mūsų duše? Pašoku staiga lovoje.. Čia tik patalynės siluetas.. Sigtos nebėra.. Merginos iš gretimo kambario, Jurgita ir Viktė pasakoja kitą istoriją. Viktė žvelgdama į patalus, atvirkščiai jau manė 6 ryto, kad Jurgitos nėra.. ši taip gerai buvo susiliejusi su patalais ir "įsmigusi" mieguj į lovą. Susiruošiame pusryčiauti. Viskas vyksta šiandien tarsi sulėtintam filme. Prie pusryčių stalo nerandame nei vieno savo kelionės dalyvio.. hmm.. Neįprasta. Buvau pratus ateiti viena iš paskutiniųjų, nes nemėgstu pusryčiauti, tad mieliau ilgiau pasnausdavau. Bet čia rasdavau jau visus nubudusius ir susirinkusius. O šiandien su Sigita sėdime vienos. Pasitikrinam laikrodžius, 9:40. Išvykti į kalnus tarėmės 10val. Tad ramiai įsitaisom ant saulutės prie lango, kur vienoje pusėje matome kalnus, kitoje golfo aikštynai ir jūra, ir renkamės pusryčius. Šiandien esame Korineum miestelyje, tad ir pusryčius pasirenkame jų tradicinius: kiaušinis virtas, sūriai 3 rūšių, skrudinta duona, keptas sūris, švieži agurkai ir pomidorai, riešutinis sviestas, Kanup sirupas, kelių rūšių uogų džemas ir aišku šviežiai spaustos apelsinų sultys bei kava. Aptarnaujantis personalas niekur šiandien taip pat neskuba, tad vėluojame į išvykimo vietą 20 min. Pusryčiauti baigiame, kai pasirodo Ovidijus ir sako, kad visi jau pasiruošę. Pasirodo keliauninkai šiandien "skip'ino" pusryčius ir miegojo iki paskutinės akimirkos. Suvirstam visi į autobusiuką. Rūta sugeba taip bumbtelt galvą lipdama, kad net mašina sudreba. Laime kraujo nėra. Šiandien išjudame be gido ir Jean'o. Mat Kipre motinos diena švenčiama savatę vėliau nei mes esame pratę, tad visi pas mamas. Visų veidai užmiegoti.. panašu, kad "selfie'učių" šiandien nebus! Nuo savo nuostabios Korineum rezidencijos keliaujame į kalnus gal pusvalanduką, kol pasiekiame St.Hilarion Kalesi (pilį kalnuose, tarsi įaugusią į uolas). Vaizdas neįprastai nuostabus. Kopiame kalnu ir bandome pasiekti aukščiausią pilies bokštą. Pilis manoma, kad pastatyta 7-10 amžiuje. "Tai bent paklaida, tik pora šimtmečių", juokiames. Ne be taip juokinga pasidaro, kai Viktei nuo kopimo ima drebėt kojos. Nejuokai keliauti į 732m auktštį virš jūros lygio ir paskui atgal.. Su basutėm.. Niekas nesakė, kad teks kopinėti. Gidas mums žaviai tik mostelėjo ranka kuria kryptim eiti, pats nekopė. Dabar suprantam kodėl. :) Pilį ir jos apylinkes gan greitai apžiūrime. Nesiliauja diskusijos, juokas.. Nuo jūros lygio matavimo dienovidiniais iki vėjo krypties nustatymo spjaudant ant piršto ir keliant į orą.. Kompanija išties nereali. Atkartoti dialogų tiesiog neįmanoma (reiktų ne tik garsą, bet ir vaizdą įrašinėti), bet kasdien supranti, kad daugiausiai dirbę raumenys yra žandenos, plyštančios juokais. Norėtusi išsaugoti šią emociją užfiksuotą amžinai, tik nežinau kaip tai sudėti į tekstą. Keliaujame toliau į Girne Kalesi, taip ją vadina kipriečiai. Tai Kyrenia pilis. Iš šios vietovės labiausiai įsiminė senoviniai laivo "griaučiai", pilyje laikomi atskiroje patalpoje su atitinkamu slėgiu ir temperatūra, o mums rodomi per stiklinę atytvarą. Šiandien visi pavargę, tad išlaikyti mūsų dėmesį sunku. Patys greit prabėgame viską ir juokdamiesi vis sakome "go go go". Atsiduriame prieplaukoje. Čia saulėta, šilta, visur staliukai, tuntai laivų, kviečiančių plaukti į jūrą, panardyti. Pakeleiviai išalkę. Metas pietų. Atvykstame pietų į Patina. Įsitaisome lauke. Išalkę prisisakome tiek maisto, kad net baisu. Čia "gimsta" nuotrauka su mano nėštukės pilvu. Panašu, kad mūsų posakis "Badausim, kai grįšim" įgauna labai rimtą prasmę ir pagrindą. "Įsiridenam" į autobusiuką ir laimingi važiuojame atgal į viešbutį apturėti "siesta time", kitaip tariant pietų pokaitukui prigulsime. Tik atvykus, visi neria į kambarius miegoti, susitariame susitikti vestibiulija po 1val ir 20min, tai yra 17val. Vienintelis didvyriškai laikosi Ovidijus ir paneria ne lovon, o į baseiną. Pramerkiame akis su Sigita jau po 19val. Laikas susidėlioti daiktus.. ir žinoma susirasti kolegas. Šiek tiek graužia sąžinę, kad pramiegojom, bet kaip vėliau paaiškėjo, 17val vestibiulija nepasirodė niekas. Visi grožio miegu mėgavosi daug ilgiau. Po jo, kas bilijardą sužaidė, kas iki jūros ėjo, kas golfo aikštyno teritoriją apžiūrėjo, o kas turėjo šiuolaikinę Romeo ir Džuljetos inscenizaciją (istorijos dalyviai ją vadino pagalvių mūšių, bet nuotraukos biloja ką kitą). Beje, kaip paaiškėjo vėliau, apeiti mūsų viešbutuko valdas trunka gerą valandą. Tikrai nuostabi vieta su golfo aikštynais, teniso kortais, spa centru, sporto sale, baseinais lauke, terasomis, kambariais puikia įrengtuose mūriniuose kotedžiukuose, bilijardu ir kitomis pramogomis. Po taip vadinamo "lasvo laiko (free time)", susirenkame 20val vakarienės. Paskutinė vakarienė kartu, dar niekas nenorime namo. Visi paskendę telefonuose, wifi, nuotraukose, įspūdžiuose.. tik mūsų kelionės dalyvių suprantamuose juokuose, kurie nesiliauja ir nesensta visos kelionės metu. Taip prasėdime beveik iki 23val. Pamažu visi išsiskirsto po kambarius, turime laiko iki 1:30. Oro uoste turime buti vėliausiai 3val., kad spėtume praeiti "check in". Rašau šios dienos naujienas būtent šią akimirką, laukdama budinančio skambučio, kad jau metas keliauti. Sulaukiau.. Labai greitai pratesiu pasakojimą jau jį pabaigdama iš Lietuvos. Gegužės 12d., jau gerokai po vidurnakčio, du skrydžiai: Šiaurės Kipras-Stanbulas, Stanbulas-Vilnius 1val. nakties pasigirsta skambučiai kambariuose. Pakėlus ragelį išgirstu raginimą keltis. Prižadinu Sigitą. Girdžiu telefonus skambant ir kituose kambariuose, girdisi kaip ilgai niekas nekelia ragelių. Prabėgu per kambarius visus žadindama beldimu į duris ir įsitikindama, kad jau niekas nemiega. Susirenkame daiktus, padarome "check out" ir judama lyg mašinos. Mus pasitinka mūsų smagiausias vairuotojas. Mašinoje iš pradžių būna tylu, visi nurime, keista negirdėti juoko. Vairuotojas paleidžia mums gerai žinomas melodijas, atliekamas kalnų skūdučiais.. Riedame į oro uostą. Apylinkės naktį atrodo dar žaviau. Vis labiau artėjant oro uostą, atgija mūsų "radijas" (Jurgita ir Ovidijus). Kelias tuščias, mašinų ne daug, pasiekiame oro uostą per valandą. Atsisveikiname su vairuotoju, metas pradėti kelionę namo. Oro uoste beveik tuščia, tad muitines, pasų kontrolės postus ir daiktų skanerius praeiname labai greitai. Ilgiau užtrunkame prie "check in" į lėktuvą. Visi čia dirba tarsi atbulomis rankomis, bet labai smagu stebėti. Nusprendžiame nepajudėti iš vietos, kol prie mūsų akių nesužymės bagažo. kelionės pabaigoje netekti lagaminų su lauktuvėmis nesinorėtų. Spėjame pasidairyti po mažutėlį Duty free skyrelį ir ateina laikas skrydžiui. Lėktuvas milžiniškas, skrisime apie valandą, o jame turime kiekvienoje sėdyje instaliuotą mini televizoriuką su liečiamu ekranu. Labai greit įsitaisau, išsirenku filmą su mėgstamiausiu ir man gražiausiu aktoriumi ir skrendu :) Turkish Airlines kaip visada pasirūpina mūsų skrandukais - sumuštinukai, sultys, vanduo, kava. Labai greitai pasiekiame Stanbulą. Stanbulo oro uostas nepalyginamai didesnis už Vilniaus.. Ir tai labai gerai, nes jame praleisime apie 4 val. laukdami sekančio skrydžio į Vilnių, t.y. namo. Čia labai daug Duty free parduotuvėlių. O mergaitės, pamačiau Victoria secret.. sorriukas, bet bėgu. :) Štai aš ir lėktuve, pakeliui namo. Šis kiek mažesnis, bet patogus. Įsitaisau žiūrėti lėktuve rodomą filmą, skrisime apie 2,5val. Visi tarpais pasnaudžiam, tarpais filmą pažiūrime, atkeliauja maistukas..žiūrėk čia jau ir nusileidimas. Visi už rankinio bagažo ir "go-go-go" tekini namo. Oro uoste prie muitinės eilutės. Sustojame eilėje, skirtoje LR piliečiams.. išskyrus Ovidijų. Jis nė nepajuto skirtumo stovėdamas tarp kitataučių :) merginos juokiasi - "Pavyko išsaugoti Ovidijaus nekaltybė, bet panašu, kad Kipre jis prarado savo pilietybę" :) chi, chi, chi.. jis dar šito negirdėjo.. paskaitys blog'ą, kiek nustebs :) Registruotas bagažas jau irgi rankose.. visi išeiname pro vartus, apsikabiname, atsibučiuojame ir pasižadame artimiausiu metu susitikti nuotraukų peržiūrai ir smagiam prisiminimų aptarimui. Be galo jūsų trūks.. palaikom ryšį! Jūsų, S. Namai, lova, miegas.. Ryt atgal į darbus.. Nejučia pradedam trečią kelionės dieną. Prabundame ryte, greitai susiruošiame, lagaminai supakuoti iš vakaro, tad nereikia skubėti, lėkti. Pastatome su Vikte lagaminus prie durų, kad papusryčiavus beliktų tik pravert duris, čiupti juos ir leistis į kelią. Šiandien mūsų laukia 766 km lėktuvu ir saulėtasis Šiaurės Kipras.
Pakylame į viešbučio Grand Unal 7 aukšto restoranėlį, pro kurio langus vienoje pusėje jaukiai matosi uostas, kitoje skubantys Stanbulo senamiesčio gatvėmis žmonės. Pusryčiaujančias randame Sigitą ir Jurgitą. Kažkur atskirai sėdi Ovidijus, kuris greit pabaigia apelsinų sultis ir dingsta koridoriaus vingiuotais laiptais. Su merginomis pasišnekučiuojame, pasidžiaugiame kelionės įspžūdžiais, prisimename ir nusprendžiame, kad jau metas judėti. Keliaudamos iki savų kambarių dar prisimename vakarykštį incidentą lifte, kai po pirties, visi susigaubę rankšluosčiais, išraudusiais nukaitusiai veidais kilome liftu į savo kambarius. Liftukas toks mažiukas, telpa gal du žmonės ir porą lagaminų juose. Įlipam su Jurgita, liftas ima kilti ir staiga Jurgita man sako, "ei, o kam tu paspaudiai "loby", gi mums nereik į registratūros aukštą. Mes gi 4-5 aukšte gyvenam" "Aš nespaudžiau", vos spėju atsakyti ir "din din", sustojame nuliniame aukšte..matosi, kaip artėja ranka prie grūdinto stiklo lifto rankenos.. susigūžiam, liftas prasiveria ir mes nejaukiai sakome "hi..".. ten stovintis turkas išrausta, pasimeta ir uždaro duris.. pakylame toliau.. Tikriausiai tai buvo labiausiai nejaukus mūsų susitikimas ir trumpiausias pokalbis su vietiniais gyventojais :) Pasiekiame savo kambarį, raktas įsmunka į durų spyną, bet nė krust.. nesisuka nei pirmyn, nei atgal. Velnias, užstrigo. Nelabai turime tam laiko, juk turime išvykti už 5 min. Svarbus laikas būnant Stanbule, nes čia ne Vilniaus kamščiai. Su mašina gali tekti važiuoti visą amžinybę. Nepasimetame. Viktė lieka rakinti durų, aš inirtingai beldžiu į šalia mūsų įsikūrusio Ovidijaus duris. Paprašau padėti Viktei, o pati skuodžiu laiptais žemyn į viešbučio priimamąjį. Čia mūsų gidui ir Jean'ui pranešu, kad vėluosime mažiausiai 5 min, nes neatrakiname durų, o personalas lekia mums į pagalbą. Viktė juokiasi, "o su tavimi pasirodo pavojinga gyventi".. "Taip, taip. aš traukiu nuotykius", šmaikštauju ir aš. Atgauname lagaminus, lekiam kaip patrakę iki autobusiuko, susimetam daiktus ir pajudam. Ka-a-a-a-mščiai to-o-o-okie.. bet mes ramiai dairomės pro langus, apžiūrinėjam Stanbulo gatves, aptarinėjam ką matom, fotografuojame pro langus. Sustojame išgerti kavos, pasivaikščioti trumpai po miestą, pasėdėti krantinėje. Laikas praskrieja akimirksiu. Metas judėti toliau. Valanda.. jau valanda kaip važiuojame, o dar iki oro uosto toli. Pradedam suvokti, kad vėluosim.. Sigita neramiai žvilgčioja į laikrodį ir skaičiuoja laiką iki "check in" pabaigos. Atvykstame į oro uostą likus iki "check in" pabaigos 15 min. Bėgte per muitines, skanerius.. ir staiga suvokiam, kad prie "check in" langelio maždaug 2 val. laukimo verta eilė. Pamanysite, kad akyse šmėžuoja nerimas? Visai ne. Per šias dienas įsitikinome, kad su BoTours bėdų nėra. Perplanuos, sustyguos, pasirūpins viskuo - tu tik ramiai mėgaujies poilsiu. Tad ir čia, stovim sau, akim klapsim ir laukiam, kas bus toliau. Žiūrėk jau moja gidas. Rado, kas mus atskirai priims, užregistruos kaip grupę žmonių. Tik greit pasus surinko, bilietus atspausdino, bagažą ant vieno žmogaus suregistravo ir VISKAS. Lėktuvas kyla, visi smagiai klegame. Tiesa, sėdime atskirai. Aš šią akimirką ir rašau blog'ą. Turiu pripažinti, kad tai daryti per Nokia Lumia telefoną gana smagus iššūkis. Mmmm.. Turkish Airlines stiuardesė atneša skanų maisto rinkinuką ir vyno.. nepykit, trumpam dingstu :) Nusileidžiame, mus pasitinka jauki šypsena ir.. sulaužytas Jurgitos bagažas. Oro uoste matyt jis skrydi aptūrėjo ir nusileidimas nebuvo toks švelnus, kaip mūsiškis. Sigita nuramina, paaiškindama, kad Turkish Airlines niekada nepalieka tokių atvejų ramiai. Tereikia nukeliauti iki "pamesto/dingusio bagažo" skyriaus ir užpildyti formą. Tuomet personalas apžiūri lagaminą ir jį pakeičia kitu. Tau telieka persimesti daiktus iš vieno lagamino į kitą ir keliauti toliau. Reikėjo pamatyti Jurgitos veido išraišką, kai jos senutėlaitis, viduje iškleręs ir senokas lagaminas, buvo pakeistas naujutėlaičiu, kokybišku ir gan brangiu nauju lagaminu. Paliekame oro uostą su šypsena. Keliaujame keliais automobiliais. Staiga suvokiu, kad važiuojame ne ta kelio puse. Kažkaip nejauku pasidaro kas kart, kai tik priešais pamatome artėjančią mašiną. Nereikėtų stebėtis, juk kažkada Kipras buvo Didžiosios Britanijos kolonija. Vietovės fantastiškai gražios. Nežinau, net su kuo palyginti, nei tai safaris, nei tai lygumos. Namukai, medžiai, augalai. Viskas puiku. Laikas kelyje praskrieja akimirksiu, nors keliaujame iki Salamis Bay Conti viešbučio apie valandą laiko. Atvykome. Pasakiškai gražu, jūra-a-a-a. Kas mane pažįstate, puikiai žinote.. palieku jus ir dingstu pakrante.. Grįžtu į viešbuty. Šį kart gyvename dviviečiuose kambariuose po vieną. Erdvu, jauku, romantiška, o vaizdas pro langą - jūra, skėtukai, pakrantė tęsiasi begalybę.. bet dabar ne apie tai. Tik pravėrusi duris ir spėjusi įstatyti praėjimo kortelę į šviesos jungiklį, išgirstu Viktės spygtelėjimą ir gretimo kambario, kuriame gyvena Ovidijus, durų trinktelėjimą. Atšoku atgal į koridorių.. Viktė krizena, "Ovidijus, nuogas duris praverė. Klausė, ar ateisim kortom palošt". Man nė nespėjus suvokti, kas įvyko, manojo kambario durys trinktelėjo prieš pat nosį.. hm, raktas tai viduj :) sėdžiu sau ant kilimo ir juokiuosi, "ot praradimas, nei tai Ovidijų nuogą mačiau, nei tai į kambarį patekti galiu dabar". Išlenda Ovidijus, nesupranta, kas nutiko.. o aš žiūriu, žiūriu, su rūbais stovi. Ahh, koks nusivylimas.. Ovidijus juokiasi, "žinai, antras kartas jau, tai tampa taisykle". Na tikrai, per tą pačia dieną du kart likt už durų - smagus nuotykis. Bet man juokinga, juoktis nesustodama galiu šiandien. Skambiname kambarių tarnybai. Mane vėl vaduoja personalas. Šiandienai gana - metas smagiems atradimams ir nuotykiams Turkiškojoje Kipro dalyje.. ............. Velnias.. užtikote mane netikėtai, prie to-o-o-o-okios saldumynų lėkštės.. gėda :) Salamis Bay Conti viešbutis be galo lepina savo gyventojus kas dien keisdamas maisto įvairovę ir suteikdamas galimybę išragauti visą turkiško maisto asortimentą.. Čia mes kas dien sprendėme dilemą, kaip pabandyti visko..nesprogstant. Čia ir gimę frazė "pabadausim, kai sugrįšim", pakeitusi frazę "pamiegosim, kai numirsim" :) Skanaus! Antra diena - Stanbulas
Gegužės 7d., Stanbulas, saulėta, +16/18 C. Metas Stanbulo dieniniam turui, kultūrai ir potyriams turguje. Pabudome anksti. 8 ryto visi sulaukėme skambučių į kambarius. Mūsų smagusis gidas ragelyje ragino "time to wake up"! Susijuokiau ir rimtu balsu teištariau "That's done". Mes jau buvome nubudusios geras 20 min :) Mano kambariokė Viktė, kuri į šią kelionę išvyko laimėjusi ją BoTours Facebook psl. paskyroje, jau džiaugėsi karštu dušu, o aš smagiai sau maiviausi prieš veidrodį dirbėdama su makiažo priemonėmis. Kelionės metu juk norisi atrodyti "šviežiai ir gaiviai". Juk tiek nuotraukų, įspūdžių, smagių akimirkų bus užfiksuota. Gal ir vieną kitą "selfie'ute" pasidarysim. Merginos iš gretimo kambario, Sigita ir Jurgita, rytais pokštaudamos sako, kad "pamiegosim, kai numirsim". Be kavos nė iš vietos. Turkijoje ji kiek kitokia, bet labai skani. 9 val. jau mėgavomės pusryčiais. Kiek nustembu.. juos valgome ne kaip Europoje įprasta pirmo aukšto restoranėlyje, bet pačiam pastato viršuje, kur atsiveria gražus vaizdai i krantinę. Kaip veliau paaiškėja, čia yprasta restoranėlius, naktinius klubus ir kitas linksmybes kelti į viršų. Sprendimas puikus, nes vaizdas išties džiugina. Pusryčiams sultys, kava, arbata, švieži vaisiai, sūriai, daržovės, kiaušinis, turkiškos bandelės ir kitos gėrybės. Nesu pusryčių gerbėja, bet šį kart valgau. Negali atsisakyti paragauti kažko kitokio, šviežiai prinokusio saulėje. Čia alyvuogės, apelsinai, kriaušės, arbuzas.. viskas įgija kitokį skonį. Patinka! Išjudame iš viešbučio pasiruošę naujai dienai ir nuotykiams. Pradedame nuo hipodromo, obelisko ir Sultan Ahmed Mosque, kurią užsieniečiai turistai vadina the Blue Mosque dėl viduje esančių mėlynųjų plytelių. Prie įėjimo į Sultan Ahmed Mosque vidinį kiemą, kabo grandinės. Nevisi įeinantieji susimasto kodėl. Mes išgavome paslaptį. Jos kabo nuo senų laikų, kai dar į šį kiemą-aikštę įjodavo sultonas. Kam? Kad įjodamas jis būtų priverstas nusilenkti, nes nors ir valdovas, bet Alachua yra aukščiau. Aikštė erdvi, mūrinė, žmonių labai daug. Daugiausia smalsių turistų, norinčių patekti vidun. Turime gudrų ir smagų gida, kuris greit Mus nuveda kitu keliu, ne su turistų grupėmis, bet kaip keliaujančius individualiai. Mat ši eilė juda greičiau. Vis labiau artėjant įėjimą, pokštauja, "from this moment I don't know you. Will meet you inside"! Prie įėjimo merginos apsigaubiame plaukus skarelėmis, visi nusiimame batus ir žengiame į vidų. Erdvės didelės, Įspūdis kitoks, nei mūsų įprastose matytose šventyklose. Man keista, kad čia erdvu, bet prabangos nedaug. Pasidarome nuotraukų atminčiai, keletą "asmenukių (selfie)" savo archyvams. Metas judėti toliau. Perėję gatvę ir parkelį, atsiduriame prie Hagia Sofia muziejaus. Taip pat labai erdvus, gražus pastatas, kiemas, rožynai. Kylame pastato viduje į antrą aukštą vingiuotu keliuku. Nusistebime, kodel čia nėra laiptų..? O gi todėl, kad seniau čia damas į viršų užnešdavo neštuvais. Prisiklausėm visokiausių istorijų. Norit sužinot kokių? Skambinkit BoTours ir atkeliaukit čia ;) Metas turkiško turgaus potyriams. Keliaujame į Grand basaar. Prieš tai Mus vietiniai pamoko gudrybių, kaip derėtis, ko nepirkti, kaip atskirti gerą kainą ir kokiomis manipuliacijomis nepasitikėti. Primena, "saugokit daiktus", ypač jei kalbina iškart keli šalimais. Turime nepilną valandą, tad visi pasineriame į turgaus gilumą. Kas kur su kuo. Keliauju dviese su Jurgita, abi žinome, ką norime įsigyti, tad ryžtingai keliaujam turgaus vinguriuojančiais skersgatvėliais. Nustebsite, bet niekas prie mūsų nelenda, nesikabinėja, įkyriai nesiūlo pirkti, kaip yprastai yra pasakojama apie tai. Dauguma Mus laiko Italėmis. Einame ir krizename. Žinoma apsidžiaugiame abi, šiek tiek drąsiau pasidaro apžiūrinėti daiktus, klausti kainų. Įsigyjame pirmąsias lauktuves. Derėtis čia reikia drąsiai, ryžtingai, sakyčiau net "žvėriškai" :) ir būti budriam, sau viduje atsakant į klausimą, ar vertas daiktas tiek ir kiek esu pasiryžęs mokėti už jį ir prisiminimus iš čia. Grįžus prie mūsų keliautojų grupės, supratome, kad visų potyriai buvo labai skirtingi. Šviesiaplaukės mergaitės pasakoja, kad praeiti skersgatvėlius būdavo sunku, visi iš visų pusių kvietė, siūlė, vis stabtelėjus apipildavo klausimais ir dėmesiu. Kainas sakydavo dideles, bandydavo gudraut, apgaut. Atrodo lyg visi būtume buvę skirtingose vietose, ne tame pačiame turguje. Galata bridge (pietūs). Čia atkeliaujame vidudienį. Pakeliui išmėginame žalius mažus vaisius, kurie panašūs forma į slyvas arba labai mažus obuoliukus. Skonis man primena obuolio ir agrasto hibridą. Skanu, bet patinka ne visiema grupėje. Bet kokiu atveju, jei busite čia, būtinai išmėginkite.. Ir padarykite tai pamirkant į druskytę. Skonis pasikeičia kardinaliai. Keliaujame tiltu, prieplauka, pasiekiame restoranėlį Imperial galata. Pradedame turkiškų gėrybių degustaciją - mažos žuvytės, baklažanas, šviežios salotos, kepintos daržovės, užtepukai.. visko tiek daug. O pagrindiniam patiekalui atkeliauja šviežiai sugauta, ką tik kepta žuvis. Desertui vaisiai. Skonis puikus visko. Privalot tai išbandyti patys! Ką gi, "pasipildę degalų", judame toliau. Kruizas Bosforu. Šiek tiek vėjuota plaukiant.. būtų per drąsu sakyti šiek tiek. Atrodo, kad nupūs nuo laivo denio, tad įsitaisome didelėje kajutėje ir smalsiai dairomės. Drąsiausi - Rūta, Jurgita, Ovidijus ir aš pakylame į denį pasiryžę "prišaudyti" tobulų kadrų! Juk norėsis kažką atsiminti, parodyti sugrįžus. To ką matėme nuotraukose neperteiksi. Žavi dydis, formos, akimirkos emocija. Ta turite patirti patys, tad keliauju pasakojimu toliau, nes vien akimirka ko verta ta, kai vienu metu nusisuki sekundei fotografuoti krantinę, o atsisukęs pamatai tris pakeleivius, susėdusius kartu ir taikančius visaip pasidaryti gražias "selfie'utes", ištiesus rankas su trimis "mobiliakais" :) Išlipame krantinėje, jau kokie +18 C. Saulutė jaukiai šildo, judame į Spice bazaar. Gauname rekomendacijas iš Mus lydinčio gido, kuris čia vietinis, kas gera, ką verta išmėginti, kurie saldėsiai verti dėmesio. Esame pasiryžę paišlaidauti ir namo parvežti kažką dieviškai skanaus. Mums duoda 45 min., visi susižvalgom ir sakom "go-go-go"! Visi neria į turgaus gelmę. Šis turgus pasirodo "įkiresnis" nei prieš tai buvęs. Išėjau išragavusi visus saldėsius, riešutus, vaisius.. panašu, kad kelionės metu mūsų skrandžiams antros Kalėdos :) "Eilė? Prie ko čia tooookia eilė??" Pamenat tėvų pasakojimus apie tarybinius laikus ir eiles prie dešros? Nesu patyrus, ką tai reiškia.. bet va šiandien supratau, apie ką kalbėdavo tėvai.. A, prie ko eilė nepaminėjau :) spėkite? O gi šviežiai maltos KAVOS! Vietiniai (patikimi šaltiniai, ne turgaus gyventojai) sako, ši verta dėmesio, mes jais tikime, nes eilėje buvome vieninteliai turistai! Be to, kas tiek stovėtų eilėje dėl kavos??? Taip, lauktuvės namams "check"! Metas poilsiuj viešbutyje.. Pamanėt jau viskas.. uoje ne! Poilsis = dušas, persirengt ir judam į Kabare. Šiandien vakarosim Stanbule! Kabare mūsų laukė daug gerų emocijų, juoko, šokių, žmonių iš skirtingų šalių. Staliukai sužymėti šalių vėlevėlėmis, paruošta tradiciška turkiška programa ir.. žinoma, MAISTAS! To, kas vyko Kabare nupasakoti sunku. Žiauriai didelė gerų emocijų dozė! Jei bendrakeleiviai leis, papasakosiu daugiau Jums vėliau :) Į viešbutį grįžome lengvai nuvargę ir jau po vidurnakčio, bet dar pasiryžę išmėginti sauną ir baseiną. Tad kelios minutės ir mes jau čia.. Čia šlapia ir neveikia wifi, tad atsisveikinu iki rytojaus.. O pabaigai pasakysiu tik tiek - prie skubaus ir greito tempo įpratome. Neįtikėtina, kiek pamatėm, patyrėm ir juokėmės per šias dvi dienas. O mūsų įprasta fraze jau tapo, stabtelėjus mus pervežinėjančiam transportui, "go-go-go"! Mes norime viską išmėginti !.. Linkėjimai. Jūsų, S. Pirma diena - Skrydis i Stanbula (geguzes 6d. - nukeliauti 1697 km, skrydzio metu lauke -55 C).
Diena prasidejusi kaip paprastai. Ankstus rytmetis, kelione i darba, rytiniai Vilniaus kamsciai, skubantys i ofisa bendradarbiai, rytines eiles laukiant lifto.. IR Mano megstamiausi mokymai 9val ryte. Uzmiegoti kolegu veidai, bet akys ir ausys pasiruose pamatyti ir isgirsti tai, ka turiu jiems papasakoti, parodyti, ismokyti. Diena lyg ir skubetu, begtu kaip iprastai, bet.. po pietu kolega ragina leistis zemyn, nes metas judeti.. Paliekame ofisa ir keliauju i Oro uosta. Diena pasibaigs neiprastai - keliauju i Stanbula. Ausyse skamba koleges paleista daina I'm so excited! Na zinoma.. Kur nebusi, kai netiketai laimi savaites atostogas ten, kur nesi buves, kur jau kiek silciau nei Lietuvoje ir viskas kitaip.. Zmones, oras, atmosfera.. Sitiek emociju! Dar niekad nekeliavau viena :) Oro uoste sutinku keleta lietiuviu, kurie vyks ten pat, megausis ta pacia programa. Prie check in langelio eileje susitikau Ovidiju. Aukstas, dailus vaikinukas is Panevezio. Pamates Mano keistai panasu spausdinta lapa, nedrasiai paklausia, "tikriausiai mes cia kartu keliausime?" Atsakau "taip". Abu priduodame registruota bagaza judame toliau. Kaip visada apsaugos posta praeinu su visom lemputem ir sirenom, "apciupineja", isitikina, kad saugi, tik metalizuota. Atsiduriam laukimo saleje. Kol kas tuscia, tad snekuciuojames su Ovidijum, sulosiam kortomis. Kol pasirodo musu keliones organizatoriai - Jurgita ir kelioniu agenturos vadovas Jean'as. Po kurio laiko prisijungia Vikte. Dar veliau Ruta ir Jurgita. Lektuve sedime atskirai. Vadinas dar turesiu laiko pabuti viena ir pasimegauti sia keista palaiminga akimirka. Lektuvas erdvus, patogus.. Niekada nebuvo teke skristi su Turkish airlines. Bet labai maloniai nustebino viskas - aptarnavimas, patogumas..tiesiog ikeli koja i lektuva ir ramu, jauti, kad viskuo pasirupinta, viskas apgalvota. Cia tai ausinuka duoda, kad laikas neprailgtu skristi, klausant megstamos muzikos ar ziurint filma, tai tave pavaisina pistaciju skonio turkiskas tradicijas turinciu saldesiu ir paklausia, ar noretum paskaityti dienos naujienas dar iki skrydzio. O skrydzio metu pasirupina tavo skrandziu :) staiga suvoki, kad atostogos jau prasidejo! Kagi.. Metas nuotykiams! And the journey begins.. let's have some adventures and amazing memories. Atvykstame i Stanbula. Jau sakau mes, nes iki skrydzio susipazistame visi, kas keliaujame su BoTours. O islipus susitinkame ir Sigita, kuri dirba Turkish airlines. Saule Stanbule jau leidziasi, lauke +16, bet maloniai silta. Pasitikes gidas informuoja, kad jei nesame pavarge po skrydzio, galime pries isikurdami viesbutyje, aplankyti miesta, aikste, susidaryti pirmaji ispudi apie vakarini Stanbula. Zinoma visi nubalsuojame keliauti ir patyrineti. Tikrai, miestas, gatves, pastatai, viskas cia atrodo nakti zaviai, kitaip. Miestas be galo gyvas, nepatiketum, kad antradienis ir jau 22val vakaro.. Einant mieste, atrodo, kad zmoniu virtines niekada nesibaigs. Isbandome turkisko maisto patiekalus..nesugebeciau atkartot pavadinimu..tikrai! Bet skanu labai. Tuo paciu visi susipazistame labiau. Tai, kas buvo kalbama prie stalo, lieka musu visu asmeniniams archyvams. Pasakysiu tik tiek, kad zmones keliauja kartu isties nuostabus. Tikiu, kad bus ka prisiminti! Labai daug juokiames. Gatveje paragaujame keptu kastonu. Ovidijus atsikandes teistare, "ar teko kam valgyt medi?" Turiu pripazinti, skonis is tiesu netradiciskas. Vaizdas gatveje i juos zvelgiant buvo romantiskesnis, nei skonis burnoje juos turint :) bet mes pasiryze ismegint viska. To cia ir atvykome. Metas i viesbuty, nes jauciasi lengvas nuovargis ir ima snaudulys. Pamacius viesbuti, supranti, kad poilsis bus isties geras. Komfortas, ramybe ir daug miego. Iki ryt.. |
Categories
All
Authorjausminga.kaprizinga.romantiška.trapi.moteriška Archives |